Subjektyvi

Skaitau tokią knygą, kurioje minimi JAV gaminami sausi dribsniai “Lucky Charms”. Kaip suprantu, čia suderinta reklama, kaip kad pasitaiko reklamos ir romanų siužetuose. Panorau pasižiūrėti, kas čia per vaikų pusryčių džiaugsmas, kokia šių dribsnių sudėtis, maistinė vertė ir kt.. Vien cukraus čia 100 g - 31,6 g!!

Ką rinkausi ir skaičiau pastaruoju metu, atostogose kasdien vis gerdama šviežiai nuskintų kokosų skystį, kokios knygos keliavo į Kubą, ką skaičiau namuose iki ir po atostogų. Nei vieno nusivylimo, o tai labai pradžiugino.

🥥🥥🥥

Skandalingiausias amerikiečių rašytojo Philip Roth, įvairiausių literatūros premijų ir beveik Nobelio premijos laureato romanas “Portnojaus skundas” - ypatingai puikus ir išskirtinis. Puikus vertėjo Mariaus Buroko vertimas nepaliks abejingų. Su visomis autentiškomis detalėmis, be cenzūros, sąžiningai ir atvirai. Amerikos žydų šeimos gyvenimas, jų sūnaus gyvenimo istorija, auklėjimo ypatumai ir stipri motinos įtaka tokia paveiki, kad išskirtinio proto mažasis Portnojus įninka į seksualinę priklausomybę, kuri tampa tokia svarbia, jog paverčia jo gyvenimą ta pikantiška tragedija. Kvatojau iš skoningo ir subtilaus žydiško humoro. Rašytojo žodis, puikus stilius, taiklumas - labai patrauklus. Mažai išversta taip gausiai įvairiomis literatūros premijomis apdovanoto rašytojo knygų, bet skaitysiu visas - dar dvi šio autoriaus. “Portnojaus skundas” - tai pasakojimas - skundas apie savo gyvenimą su intymiausiomis smulkmenomis.

🥥🥥🥥

Literatūros klasika. JAV rašytojos Ursula Parrott 1929 metais išleistas romanas “Buvusi žmona” apie jaunos poros santuoką ir sudėtingus santykius, atvykėlių nepaprastą gyvenimą Niujorke ir įsitvirtinimą ten. Patiko tie vis dar mūsų laikams būdingi aspektai, kad iš esmės niekas taip ir nepakito. Toji moterų karjeros bei darbo perspektyvų tema, sunkumai įsitvirtinant didmiesčiuose ar sostinėse, smurtas šeimoje. Buvo įdomu skaityti apie tuometinę žiniasklaidą, jos užkulisius, nes pagrindinė veikėja rašė reklaminius tekstus apie madą, stilių. Romane daug dėmesio skiriama moterų tuometinei aprangai, kaip puošėsi, kas buvo svarbu. Tad gera knyga apie jaunos moters nepaprastą gyvenimą Niujorke.

🥥🥥🥥

Pratęsiau pažintį su Pietų Korėjos rašytojos Shin Kyung-sook kūryba. Romanas “Kai nuvykau pas tėvą” tapo logine tąsa po perskaityto puikiojo “Prašau, pasirūpink mama”. Švelnus ir ramiomis bangelėmis rašytojos stilius. Romane dukra - rašytoja, sūnūs ir kiti šeimos nariai dalinasi savo prisiminimais apie tėvą, koks buvo santykis su juo, bendravimas, kokiu jį matė, kas atsiskleidė tam tikruose gyvenimo epizoduose. Dukra taip pat įnikusi į savianalizę, koks buvo pačios santykis su tėvu. Romanas akivaizdžiai silpnesnis už pirmąjį, bet be abejonės verta skaityti, norint suprasti korėjiečių gyvenimą, tarpusavio santykius. Daug dėmesio skiriama maistui, patiekalams. Puikus ir kruopštus Martyno Šiaučiūno - Kačinsko vertimas.

🥥🥥🥥

Tęsiu Norvegijos rašytojo Samuel Bjørk psichologinių ir detektyvinių trilerių seriją, kuri sudomino ir įtraukė nepamesti ryšio. Tad antroji knyga - dalis “Pelėda medžioja naktį” taip pat nenuvylė. Vėl gi, patinka tokių rašytojų knygos tada, kai nėra koks banalus popkornas. Jei patinka šis žanras, skandinaviškas stilius, tai verta. Toliau skaitysiu šio rašytojo knygas ir šią seriją.

🥥🥥🥥

Po taip patikusio detektyvinio romano “Šilko rūmai” (o dar prieš tai skaičiau taipogi neblogą “Apie šarkų žmogžudystes”) britų rašytojo Anthony Horowitz romanas “Moriartis” buvo labai norimas atostogoms. Rašytojo rašymo stilius tikrai patrauklus, bet “Moriartis” yra kiek silpnesnis už “Šilko rūmai”. Vis dėlto, kaip detektyvas ir garsiausio pasaulyje detektyvo Šerloko Holmso istorija, tai negali likti be dėmesio. Patiko ir šis romanas, lauksiu naujų istorijų.

🥥🥥🥥

Prancūzų rašytojo Georges Perec svarbiausias romanas “Gyvenimo vartojimo instrukcija”, išleistas 1978 metais, yra nepaprastai puikus. Smulkoko šrifto 604 puslapių, itin lėto ir būtino itin atidaus gilinimosi, susitelkimo skaitant, kupina įvairovės praturtinanti gėrybė, kurios skaitymo malonumas įtraukia į rafinuoto, įmantraus teksto žabangas ir niekaip negali ištrūkti apimtas pažinimo jaudulio, nebent objektyvios priežastys nulemia tokią būtinybę. Mano atveju tai buvo kelionė, o ši knyga išties sunki savo svoriu, tad teko kuriam laikui išsiskirti, kad po to vėl su džiaugsmu pratęstume pažintį.

Tokios knygos, kaip ši, yra puikiausia skaitytojų smegenų mankšta, intensyvi ir nenuvilianti. “Lengvai susiskaitė” - tai čia absoliučiai ne tas variantas. Rimtas kūrinys, pretenduojantis į stipresnių gyvenime skaitytų lentyną, kuri nuolat ir sistemingai pildoma norinčių skaityti ir stipresnes.

99 butų daugiabutis Paryžiuje, jų interjerai kruopščiai perteikti, kaip ir gyventojų mikroistorijos, gyvenimai bei likimai nuo pat XX amžiaus pradžios, tarsi 99 paveikslai. It padidintame Advento kalendoriuje atveriant kiekvieną langelį ir įdėmiai žvelgiant vidun. Nepaprastai įdomi knyga, kupina be galo skirtingų gyventojų istorijų, toji prašmatni dėlionė, kuri sudaryta iš tūkstančių detalių, nei viena nepasikartojanti.

Leidyklos “Lapas” kokybiškas leidinys, gero popieriaus, knygoje esantis skirtukas - miela ir patogi detalė. Verta pagirti vertėjos Akvilės Melkūnaitės darbą, čia buvo tiek visko, kad nepaprastai kruopštus ir smulkmeniškas rašytojo stilius neprarado savo žavesio.

Ne kiekvienam ši knyga patiks, be to, reikia ir nusiteikimo, tinkamo meto jai. Ir taip, čia nebus “palauk” ar “palauk, apie ką jis čia?”. Reikia būti sukaupus smegenų stalčiuose šio bei to, kad skaitytojas tikrai suprastų, bent kryptį, ir kad patiktų rašytojo rafinuotai savitas stilius su be galo daug skirtingų dalykų, ką veikti su siūloma informacija, istoriniais faktais ir ne tik. Nes pavargs gūglinti ir strigti ties kas antru ar ir kiekvienu sakiniu tam tikrose vietose, o Georges Perec yra gan aštrus pipiras (Perec - pipiras vert.). Jam būdingas smulkmeniškumas iki menkiausių detalių, kad būtų kuo aiškesnis visumos paveikslas. Ir bevargdamas skaitytojas nepatirs absoliučiai jokio skaitymo malonumo. Čia vaizdžiai tariant, bent suvokimui apie tai, kokio sudėtingumo šis įmantrus kūrinys, kuriame rasi netikėtai ir žiupsnį itin skoningo humoro retkarčiais, jis prajuokindavo iki kvatojimo, o jautrumo stygas užkabinusios gyventojų istorijos virpino širdį.

Tokių romanų kaip kad šis problema, nors namo gyventojų istorijos be galo įdomios, visko tikrai neįmanoma prisiminti, ir ilgesniam laikui gali įsiminti tik tam tikri epizodai, bet dėl erudicija pasižyminčio autoriaus pastangų ir kolosalios informacijos gausos efektas labiau, jei palygintume su klausymu, kad: pro vieną ausį įėjo ir pro kitą išėjo. Todėl ir parašiau kaip vertinimą, jog tai smegenų mankšta, nes “Gyvenimo vartojimo instrukcija” yra it enciklopedija. Ir koks apima nepaprastas jaudulys čia, tokiame įstabiame ir išskirtiniame kūrinyje, toje ilgoje kelionėje sutikti lietuvius.

🥥🥥🥥

Sudomino JAV rašytojos Freida McFadden puikių reitingų psichologinis trileris “Tarnaitė”. Gera istorija, o įtampos netrūksta jau nuo pirmųjų puslapių. Patiko romane psichologiniai aspektai, personažų charakteriai, nors akivaizdžiai juntamas skaitytojams siūlomas tipažų pažinimo kursas, toks, kai nežino kas yra kas, ir tokie hipertrofuotų charakterio savybių veikėjai. Tad nei kiek nestebina, kad “Tarnaitė” tokia populiari ir itin skaitoma. Nebus čia ypatingo gylio, toks labiau laisvalaikio popsinis popkornas, bet kaip atotrūkis nuo rutinos ir prasiblaškymas, tai tinkamas pasirinkimas. Gyvybingas ir energingas siužeto tempas, tad su romanu “Tarnaitė” nebus kada nuobodžiauti ir žiovauti, trumpi sakiniai, jokio literatūrinio peno ir sudėtingo žodyno. Šis romanas labai tiktų keliaujant kokiu autobusu, traukiniu, lėktuvu, kai net jei kas blaškytų, tai nei kiek neįtakotų skaitymo, nepamestų minties. Nes o ką čia tiek galvoti?