Follow the bubbles

Savaitgalį turėjau įdomią "atrakciją". Vienas pažįstamas kolega sumanė pafiksuoti Lietuvos povandeninį pasaulį ir paprašė pagalbos - pabūti atsakingam už šviesas jam filmuojant. Kadangi brūžint tuos pačius ežerus kartais pabosta, tokia nauja veikla iš karto užkabino ir daug negalvojęs sakau - "važiuojam"! O čia dar ir Baltijos jūra, tai kurgi atsisakysi.

Filmavimas čia ne iš tos serijos, kur nusiperki GoPro ir draugui sakai "nu davai, pafilmuojam". Kadangi kolega užsiima tuo profesionaliai, filmavimo ir apšvietimo įrangos susidėta ne ką mažiau nei nardymo, o viskas atrodo be galo rimtai - toks jausmas tiesiai Netflix'an galima streaminti.

Kas yra bent kiek susipažinęs su fotografija ar filmavimu žino, jog šviesa yra viskas. Povandeniu viskas dar komplikuočiau: čia ne tik tamsu, bet neriant giliau dingsta spalvos, tad norint ką nors kokybiškai užfiksuoti, geros šviesos yra būtinos. Mano savaitgalio uždavinys būtent toks ir yra - būti ta šviesa. Ši užduotis man nauja, tad nemažą kelionės ir vakaro dalį praleidžiam kalbėdamiesi apie tai, kaip išdėstyti šviesas, kokiu atstumų būti, kokiu kampu šviesti, kokį galingumą nustatyti, kokioje pozicijoje būti pačiam, kaip sukomunikuosime. Teorijoje viskas aišku, matysim, kas gausis praktikoje.

Darbas su kamera ar šviesa yra papildoma apkrova po vandeniu — dėmesys natūraliai krypsta ne vien į patį nėrimą, bet ir į suplanuotą užduotį. Tokiose situacijose labai lengva „įsivažiuoti“ į procesą ir pamiršti elementarius dalykus, todėl dar svarbiau išlikti budriam, nuolat stebėti aplinką, oro likutį, sekti navigaciją. Gerai, kad pirmą dieną neriame prie nuskendusio laivo nedideliame gylyje, kur nėra azotinės narkozės poveikio ir su turimomis dujomis galima praleisti tikrai daug laiko.

Tai, kad užduoties atlikimas po vandeniu, atima dėmesį netrunku įsitikinti. Nusileidus mus pasitinka puikus matomumas ir yra labai šviesu, tad mano lempos praktiškai neturi jokios naudos, nebent filmuojame arti esantį objektą. Pafilmuojame tai vienoje, tai kitoje vietoje ir atrodo, jog po vandeniu esame labai trumpai, tačiau žvilgtelėjus į kompiuterį, šis rodo 30 minučių po vandeniu! Laikas atrodo tiesiog pradingo, tad nuo šio momento viską seku gerokai atidžiau. Galiausiai taip, filmuodami įvairias laivo vietas po vandeniu praleidžiame beveik 80 minučių.

Grįžus namo laukia dar viena, ne ką mažiau svarbi proceso dalis. Reikia iškrauti ir sukrauti visą įrangą, pakrauti baterijas, peržiūrėti nufilmuotą medžiagą ir ramiai prasidebriefinti visą nėrimą — kas pavyko gerai, ką galima daryti kitaip, kur dar trūko susidirbimo. Taip nejučia ateina ir 1 valanda nakties - jaučiuosi išsikrovęs kaip ir visa mūsų filmavimo technika.

Antra diena jau visai kitos nuotaikos. Nersime į 40 metrų gylį, todėl čia nebelieka vietos improvizacijai ir viskas suplanuota minučių tikslumu: nuo nusileidimo ir darbo laiko dugne iki pakilimo bei dekompresijos sustojimų. Viskas praeina sklandžiai, visgi, reikia pripažinti, kad apkrova galvai buvo gerokai didesnė nei pirmąją dieną.

Pats filmavimas tik pusė darbo — dabar belieka sulaukti galutinio rezultato ir pamatyti, kaip viskas atrodys ekrane. Jei bent dalis to, ką matėm savo akimis po vandeniu, persikels į kadrus, manau vaizdas turėtų būti tikrai įspūdingas. O man pačiam buvo įdomu ne tiesiog nerti, o turėti visai kitokį vaidmenį po vandeniu.

Nardyt išvažiavau, o kameros tai nepasiėmiau, kad vaizdų po vandeniu parodyt. Kita vertus, dienas čia taip smagiai leidžiam, kad darbo ji daug neturėtų...