Lithuania Jewish Cemetery Project

Our fifth newsletter is here! This issue spotlights A Memorial for the Monument (2020) — Rimantas Dichavičius’s powerful photo album documenting the destruction of Vilnius’s New Jewish Cemetery in 1961–1964. Read the story behind the images, and if you’d like to support our work of memory, we invite you to purchase the book.

Maceva Newsletter | A Memorial for the Monument It was a cold January evening when we were invited to visit maestro Rimantas Dichavičius, one of Lithuania’s most renowned photographers, widely recognized both in Lithuania and abroad. During that meeting, Dichavičius entrusted us with 400 copies of his unique album depicting the last days of o...

Idos Kleinman antkapis Jeruzalės Alyvų kalne.
Mama iškepė visą mano pasaulį iš pačių saldžiausių pyragų...
Mano ilgesys užsisklendęs manyje tarsi oro burbuliukai duonos kepale.

Močiutės Idos riešutiniai sausainiai
Tešlai:
200 g sviesto
1 kiaušinio trynys
1 indelis grietinės
350 g savaime kylančių miltų
Viską sumaišyti, paruoštii tešlą.
Laikyti šaldytuve apie 1 valandą.
Įdarui:
300 g pieno džemo (dulce de leche)
150 g susmulkintų riešutų, pidėti vanilinio cukraus ir cinamono
Aptepti iškeptą pagrindą įdaru.
Supjaustyti rombo formos gabalėliais.

***

Žydų motinos figūra – dažnai vadinama „Jidiše mame“ – yra viena ryškiausių ir emociškai stipriausių kultūrinių reprezentacijų tiek Rytų Europos, tiek pasaulio žydų kultūroje. Šis įvaizdis formavosi per šimtmečius, jungdamas religines tradicijas, kasdienį išgyvenimą ir visuomenės lūkesčius.

Rytų Europos štetluose motina buvo šeimos ir bendruomenės ašis. Ji rūpinosi ne tik namais, bet ir vaikų auklėjimu, religinių tradicijų perdavimu bei šeimos išlikimu. Žydų motina buvo „namų saugotoja“ ir „šeimos išlaikytoja“ – dažnai vienintelė, realiai užtikrinusi kasdienį išgyvenimą.

Tačiau šis vaidmuo nebuvo romantizuotas. Priešingai – literatūroje jis dažnai įgaudavo skaudžiai realistinį ar net groteskišką pavidalą. Motina vaizduota pavargusi, pervargusi, kartais atšiauri – ne todėl, kad stokotų meilės, bet todėl, kad nuolatinis skurdas, nesaugumas ir atsakomybė slopino jos emocijas. Ji neretai buvo „išsekusi ir apsėsta vienos minties – išlaikyti šeimą gyvą“.

Nepaisant to, motinystė turėjo ypatingą reikšmę žydų kultūroje. Ji buvo ne tik biologinė ar socialinė funkcija, bet ir tapatybės pagrindas. Judaizme būtent per motiną perduodama žydiška kilmė, todėl jos vaidmuo buvo esminis tiek religiniu, tiek kultūriniu požiūriu. Motina buvo atsakinga už pirmąją vaiko religinę patirtį, kalbą, papročius – visą tai, kas formuoja bendruomenės tęstinumą.

Ilgainiui šis sudėtingas, realybėje įsišaknijęs įvaizdis virto stereotipu. Iš stiprios ir besiaukojančios moters figūros išsivystė dviprasmiškas vaizdinys, viena vertus – besąlygiškai mylinti, pasiaukojanti motina, kita vertus – pernelyg globėjiška, kontroliuojanti ir manipuliuojanti.

📸 Sergejus Kanovičius, 2016, Alyvų Kalnas, Jeruzalė
🖊️Ludewig, Anna-Dorothea Das Bild der Jüdischen Mutter zwischen Schtetl und Großstadt, Zeitschrift fur Religions- und Geistesgeschichte, 2012

Šioje nuotraukoje – Vilniaus žydų kapinių zogerkės ir klogmuters, užfiksuotos ir publikuotos Niujorke leidžiamame laikraštyje „Forverts“ 1924 m. sausio 27 d. Antraštėje rašoma: tai moterys, kurios, gavusios atlygį, verkdavo ir sakydavo tkhines – jidiš maldas – moterims atėjusioms į kapines aplankyti savo artimųjų kapų.

Kapinės buvo ypatinga moterų ritualinė erdvė, kurioje jos meldėsi ir gedėjo. Šios moterys buvo svarbi Rytų Europos aškenazių religinių praktikų dalis.

Tokios gedėtojos Rytų Europoje buvo žinomos įvairiais vardais: klogerins, klogerkes, klogvayber, klogmuters – raudotojos, gedėtojos, taip pat baveynerins – verkėjos. Ši tradicija labai sena: gedinčios moterys minimos jau Biblijoje, Mišnoje, Maimonido raštuose ir ankstyvuosiuose jidiš rankraščiuose.

Ankstyvesniais laikais klogerinės dažniausiai dirbdavo grupėmis, vadovaujamos vienos pagrindinės raudotojos. Jos pasirodydavo prie mirties patalo ar laidotuvėse, atlikdavo raudas: verkdavo, mušdavosi į krūtinę, garsiai išsakydamos skausmą. Skirtingai nei oficiali laidojimo liturgija, kuri dažniau pabrėžia Dievo teismo priėmimą, jų gedulo kalba buvo labai emocinga, tiesioginė ir žmogiška. Be to, šiose raudose mirusieji būdavo kviečiami ir toliau dalyvauti gyvųjų likime – tai svarbi aškenazių religingumo, ypač moterų pamaldumo, dalis.

XX a. pradžioje kai kuriose bendruomenėse tradicines gedėtojas pakeitė nuolatinės kapinių zogerkės – vadovaujančios maldoms arba beterkės. Daug jų jau dirbo po vieną. Kai kur pavadinimai klogerin ir zogerin buvo vartojami beveik kaip sinonimai, greta kitų vardų – ruferke ar kvores-vayb (kapinių moteris). Šios kapinių moterys dažniausiai buvo samdomos už atlygį – tai buvo moterų profesija.

Kapinių moterys dažnai dirbdavo kitų moterų labui, tačiau šaltiniai rodo, kad jų paslaugomis naudojosi ir vyrai.

Dauguma pasakojimų apie zogerkes yra iš štetlų, tačiau ši nuotrauka iš Vilniaus parodo, kad ši tradicija gyvavo ne tik miesteliuose. Yra liudijimų, kad gedėtojos moterys veikė ir kitur, pavyzdžiui, Varšuvoje po karo.

Zogerkės buvo ritualo atlikėjos, samdomos gedulo specialistės ir moterų religinės kultūros saugotojos. Jos apverkdavo mirusiuosius per laidotuves, gedėdavo prie kapo per jorcaitus – mirties metines – ir Elulo mėnesį, kai bendruomenė ruošdavosi didžiosioms rudens šventėms.

Parengta remiantis Jewish Women’s Archive https://jwa.org/encyclopedia/article/women-mournerskeeners ir Pulling at Threads https://pullingatthreads.com

📸 Publikuota 1924 m. sausio 27 d. nuotraukos autorius nežinomas. Iš YIVO archyvo - yivo1000towns.cjh.org ir https://www.nli.org.il/en/newspapers/?a=d&d=frw19240127-01.2.161