wrestler.lt

Albanijoje vykstantis pasaulio imtynių U23 čempionatas yra rengiamas nuo 2017 metų. Prieš aštuonetą metų Lenkijos Bydgoščiuje (Bydgoszcz) startavusios varžybos buvo itin laukiamos ir gan darniai įsiliejo į nacionalinių federacijų varžybų kalendorius. Mat, senokai sklido murmesys, jog po jaunimo (U20) čempionatų vaikinams ir merginoms tenka sirpti be pergalių oficialiuose UWW čempionatuose - ne kiekvienas jaunuolis ar panelė gebėdavo kelis metus beviltiškai tampytis ant kilimo su patyrusiais imtynių senbuviais ir laukti savo valandos. Buvo reikalingos tarpinės varžybos ir būtent jomis tapo naujadaras – pasaulio U23 čempionatas.

Visiškai nežinomoje aplinkoje nejaukiai jautėsi ir patys organizatoriais, pavyzdžiui, Tarptautinė imtynių federacija niekaip negebėjo apspręsti, kokiai amžiaus grupei priskirti čempionatą, todėl pirmais metais blaškėsi pasirinkusi „Senior U23“ variantą, kas iš esmės reiškė, jog tai suaugusių kategorijos varžybos. Visgi, po dviejų metų žodis „Senior“ dingo, o prieš Tokijo olimpines žaidynes buvo žengtas dar vienas žingsnis – kad mažiau reikėtų varginti save įvairiais pamąstymais, buvo pasielgta amerikoniškai ir supaprastinta – UWW amžiaus grupes „suskaitmenino“ į U15 (jaunučiai), U17 (jauniai), U20 (jaunimas) ir U23 (be papildomo paaiškinimo). „Senior“ vardą galutinai monopolizavo suaugusių turnyrai.

Čempionatas buvo išties reikalingas, tačiau federacijos renginio organizavimo kratėsi kaip perteklinio balasto prakiurusiame laive. To įrodymas – pirmo pasaulio U23 čempionato vieta. Lenkai renginiui parinko vidurinės mokyklos sporto salės atitikmenį su keliais šimtais sėdimų vietų ir apšilimo erdve...balkone. Rodos, blogiau negali būti. Tačiau pagauti, kaip madinga sakyti, vaibo, lenkai nenustojo stebinę ir po dviejų metų Europos U15 čempionatui parinko dar kvailesnę vietą Krokuvoje. Tąsyk perpildytoje patalpoje žiūrovai sėdėjo vieni kitiems ant kelių.

Grįžkime į Bydgoščių, kuris, nepaisant nesklandumų, tapo mūsų vilties miestu. Mūsų klasikų ir moterų imtynių delegacijos po pirmo pasaulio U23 čempionato lietingą lapkričio savaitgalį į Lietuvą sugrįžo su dviem bronzos medaliais ir, veržiantis euforijai į paviršių, ne vienas pradėjome viltis, jog tai „mūsų varžybos“. Deja, po Manto Knystauto ir Danutės Domikaitytės bronzinio deserto ilgainiui atkeliavo prizų badas – iki pat 2023-iųjų mūsų vaikinai ir merginos, geriausiu atveju, šlifavo dešimtos vietos prieigas. Pernai sprigtą pralaimėjimams skėlė Kamilė Gaučaitė, kuri toje pačioje Tiranoje (!) po bronzinės kovos su lenke Patrycja Monika Slomska kėlė į viršų pergalės kumščius. Deja, Kamilės dalyvavimą jau riboja amžiaus cenzas, o olimpietė Gabija Dilytė gydo ilgo ir turiningo sezono metu patirtas traumas.

Nuo pat pasaulio U23 čempionatų starto varžybose medalių siekė 15 mūsų šalies klasikų, keturios panelės ir trys laisvūnai. Paulius Galkinas, Kristupas Šleiva (abu GR), Lukas Krasauskas (FS) ir Kamilė Gaučaitė varžėsi trijuose čempionatuose.

Šiųmetiniame pasaulio čempionate Tiranoje dalyvausiantys graikų-romėnų imtynių atstovai Adomas Grigaliūnas (67 kg) ir Vilius Savickas (72 kg) yra kovoję pasaulio U23 čempionatuose. Adomas 2021-ais užėmė 23 vietą, o 2023-iais liko 13-as. Vilius 2022-ais tenkinosi 22 vieta.

Vestina Danisevičiūtė (50 kg), Gabrielė Dilytė (59 kg) ir Ineta Dantaitė (62 kg) yra tokio lygio varžybų debiutantės.

Valdas Malinauskas

G. Tverskytė – tarptautinio imtynių turnyro Švedijoje nugalėtoja!

Šiaurės Švedijos Umėjos mieste vykusiame tradiciniame imtynių turnyre Greta Tverskytė iškovojo tris pergales jaunių (U17) amžiaus grupėje ir tapo varžybų nugalėtoja!

Svorio iki 73 kilogramų moterų imtynių rungtyje kovojusi radviliškietė visas dvikovas laimėjo ankščiau laiko. Pirmame rate trenerio Justino Kvietelaičio auklėtinė ant menčių paguldė Karyną Tsariuk iš Norvegijos, o kituose etapuose nugalėjo suomes Vilją Laaksonen bei Anni Hanhinevą ir iškovojo turnyro auksą.
Augustė Gendvilaitė (76 kg) nusileido vienintelei varžovei ir tenkinosi sidabro medaliu.

Laisvųjų imtynių jaunių (U17) turnyre Vakaris Šimoliūnas (71 kg; 9 dalyviai) užėmė antrą vietą, o Aidas Šarūnas (80 kg; 4 dalyviai) laimėjo bronzos medalį.

Suaugusių grupėje Kornelijus Stulginskas (86 kg) užėmė pirmą vietą. Jo svoryje buvo tik vienas varžovas, todėl organizatoriai leido atletams kovoti iki dviejų pergalių. Tačiau varžovui iš Švedijos Mahdi Barbariui intrigos sukurti nepavyko – abi imtis Kornelijus laimėjo užtikrintai anksčiau laiko.

Graikų-romėnų imtynių jaunių (U17) turnyre Domantas Merkelis (45 kg; 4 dalyviai) iškovojo sidabro medalį, o suaugusių amžiaus grupėje kovojęs sunkiasvoris Laurynas Gackas (97 kg; 5 dalyviai) užėmė trečia vietą.

Organizatoriai turnyro metu surengė laisvūnų akistatą tarp dviejų komandų, kurioje varžėsi Švedijos nacionalinės vyrų rinktinės imtynininkai ir iš skirtingų ekipų sudaryta rinktinė, pavadinta „Pasaulio komanda“. Pastarajai atstovavo trys mūsų šalies atletai. Nors savo komandai pergales padovanojo Vakaris Šimoliūnas (71 kg) ir trečią kartą su tuo pačių varžovu kovojęs Kornelijus Stulginskas (86 kg), ekipos draugai pasirodė prasčiau ir mačą laimėjo Švedijos rinktinė.

Valdas Malinauskas

Švilpukas

Savaitgalį vykusiame „Druskininkai Cup“ turnyre žiūrovai ne tik stebėjo intriguojančias dvikovas (ypač finalų dieną), bet ir tapo jautrios akimirkos liudininkais. Po paskutinės kovos Vidmantas Žibutis nusikabino nuo kaklo švilpuką bei nusiėmė teisėjų dviejų spalvų rankogalius ir simboliškai padėjo ant imtynių kilimo. Kurorte baigėsi virš trijų dešimtmečių trukusi imtynių teisėjo-tarptautininko karjera. Praeityje daugkartinis šalies graikų-romėnų imtynių čempionas gegužę atšventė šešiasdešimties metų jubiliejų. Tuo pačiu pastarasis gimtadienis reiškė ribą, kuomet nepratęsiami tarptautinės UWW imtynių kategorijos teisėjo įgaliojimai.

„Žinoma liūdna. Daug pamatyta, keliauta, daug įvairių pažinčių. Teisėjo darbas paįvairino gyvenimą, savotiškai pratęsė mano sportinę karjerą. Nuo to laiko, kai peržengiau imtynių salės slenkstį, tik du kartus nesu gyvai dalyvavęs Lietuvos čempionatuose. kartą, dar būdamas sportininku negalėjau išvykti iš kariuomenės, o antrąsyk šiemet, kuomet dėl dubens traumos likau gydytis namuose“, - apie užplūdusią nuotaiką ir aistrą dar vaikystėje pasirinktai sporto šakai pasakojo Vidmantas Žibutis.

Nors dėl amžiaus limito Vidmantas negalės teisėjauti aukščiausio rango varžybose, tačiau nuo imtynių sporto jis nežada atitolti.

„Nesiruošiu sudėti ginklų, bus laiko daugiau dėmesio skirti Lietuvoje vykstančioms varžyboms. jei tik galėsiu, visur vyksiu, padėsiu, konsultuosiu“, - žadėjo 31 metus teisėjavimui skyręs šiaulietis.

Vidmantas teisėjo debiutas įvyko 1988-ais metai, kuomet buvo pakviestas padirbėti šalies čempionate, o į tarptautinius vandenis įplaukė po šešerių metų.

„Pamenu, tvirtas pozicijas Tarptautinėje imtynių federacijoje, kuri tuomet vadinosi FILA, turėjo Michailas Rybakovas, pakankamai matomas imtynių teisėjų bendruomenėje buvo Albinas Sodaitis. Aš su Evaldu Maldele perėmėme iš jų estafetę. Mano pirmos varžybos – Medvedžio turnyras Baltarusijoje 1994-tų metų pavasarį. Nuo tos akimirkos taip ir arėme su Evaldu apie dvidešimt metų, kol teisėjų tarptautininkų gretas papildė jaunimas. Tik 2014 metais UWW licenciją gavo Vilius Adomaitis, vėliau prisijungė Nerijus Peleckis, Marius Baranauskas, Tomas Gricius ir Karolis Lukomskis. Kuomet yra tokia komanda, kur kas lengviau suderinti išvykas ir, be to, darbdaviai žiūri palankiau. Juk čempionatai ir turnyrai vyksta ne vieną dieną“, - prisiminimais ir patirtimi dalinasi V. Žibutis. – Ir pačiam ilgam išvykti nesmagu - nuo 1983 metų treniruoju vaikus „Atžalyno“ sporto centre, negaliu jų ilgesniam laikui palikti be priežiūros.“

Vidmantui šypsnį sukėlė klausimas apie teisėjo uždarbį.

„Kaip sakiau, vienintelis uždarbis yra geros emocijos ir susitikimai su kolegomis. O kalbant apie finansus, tai dar savus tenka pridurti. Čia tikrai nėra biznio“, - atrėžė V. Žibutis.

Valdas Malinauskas