Bonus Animus

Prisimenant 1920-kų lapkričio kovas prie Giedraičių – pulk. J. Petruitis apie du žuvusius leitenantus:


Negalime pamiršti ir leit. MAČIUKO pasiaukojimo. Lapkričio m. 17 d., pulkui besitraukiant iš Giedraičių, leit. Mačiuką, labai sunkiai sužeistą, kareiviai nešė. Čia pat lenkai juos vijosi, smarkiai šaudydami. Leit. Mačiukas, pamatęs, kad dėl jo kareiviai vienas po kito krinta negyvi, įsakė likusiems kareiviams jį palikti kautynių lauke ir patiems kaip nors išsigelbėti. Pora kareivių, kurie nešė leit. Mačiuką, nenorėjo palikti savo naštos, bet kai ir iš jų vienas buvo sužeistas, turėjo pamesti jį. Leit. Mačiuką paėmė lenkai ir nuvežė į Vilnių. Vilniaus ligoninėj jis mirė. Tai buvo labai malonus vyras, nors ir jaunas, paskutinės to laiko laidos karininkas, bet jau buvo gerai pasižymėjęs Radviliškio kautynėse su bermontininkais ir Giedraičių kautynėse parodė savo narsumą kaip geras kulkosvaidininkas.

Leit. Kazys MATULAITIS, taip pat jaunas karininkas, labai energingas ir narsus vyras. Lapkričio 21 d. ties Seirūnų palivarku atakos metu priešo kulka jam vidurius pervėrė. Labai daug jis iškentėjo. Leit. Matulaitis po sužeidimo dar visą parą išgulėjo Kraspolės dvaro rūmuose ant grindų, nes neturėjom jokių priemonių ir laiko nugabenti jį į Ukmergę. Tiesa, dar jam, vargšui, teko keletą valandų gulėti kautynių lauke, nes po nevykusios atakos tą vietą, kur buvo sužeistas leit. Matulaitis, lenkai buvo užėmę. Leit. Matulaitis, pamatęs praeinantį lenkų karininką, paklausė jį: „Ką su manim darysite?“ Bet karininkas nieko neatsakė. Tada Matulaitis paprašė lenkų kareivį, kad jį nuvilktų į saugesnę vietą, nes mūsų puolančioji mokomoji kuopa, kurią vedė leit. Telksnys, smarkiai šaudė. Lenkų kareivis paklausė ir nuvilko leit. Matulaitį į saugesnę vietą. Netrukus mūsų mokomoji kuopa atakavo lenkus ir atsiėmė savo sužeistuosius ir nemažai lenkų.
Savo sužeistuosius tik kitą dieną, kautynėms pasibaigus, tegalėjome išsiųsti į Ukmergę. Leit. Matulaitį iš pagalių ir antklodžių padarytais neštuvais reikėjo nešte nešti, nes vežamas tuojau būtų miręs. Bet ir tuo būdu nepavyko jo nunešti iki Ukmergės. Jis mirė Liduokių dvare. Nors gydytojas Jurgelionis labai griežtai buvo uždraudęs jį nešantiems kareiviams duoti ko nors gerti, kareiviai vis dėlto neatlaikė neišklausę jo maldavimo ir davė jam truputį pieno. Leit. Matulaitis, šiek tiek nuraminęs savo troškulį, tuojau pat mirė.
Gražūs buvo paskutiniai leit. Matulaičio žodžiai, kai aš išlydėdamas pabučiavau jo pamėlynavusias, jau beveik stingstančias lūpas:
– Pone vade, aš žinau, kad tuojau mirsiu, bet man būtų labai lengva mirti, jei žinočiau, kad jūs užimsite Vilnių...
– Būk ramus, Kazeli, būtinai užimsime...
Ką gi kitą jam galėjau pasakyti?

P.S. Pulkininko J. Petručio atsiminimus ,,Mūsų žygiai“ dar galima įsigyti ,,Bonus animus“ shopitekoje.

Sako, istorija - geriausias mokytojas.
Trumpa pamoka matant dabartinės koalicijos vargus: K. Griniaus atsiminimai apie valdančiosios koalicijos formavimą 1926-siais...


1926 metų rinkimų rezultatai buvo labai margi. Nei viena politinė partija šiuose rinkimuose daugumos negavo. Faktinieji rinkimų laimėtojai buvo valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, kurių ir vienų, ir antrų pozicijos Seime sustiprėjo. Faktinuoju rinkimų pralaimėtoju buvo krikščionių demokratų blokas, kuris ankstesniuose rinkimuose pats vienas laimėdavo daugumą, o 1926 metų rinkimuose tegavo tik 30 atstovų ir surinko tik 35 procentus visų paduotų balsų. Krikščionių demokratų blokas ir po šių rinkimų liko stipri jėga seime, tačiau vyraująs jo vaidmuo jau buvo prarastas.
Aišku, tokie rinkimų rezultatai nedžiugino nei dešiniųjų, nei kairiųjų. Atsimenu, tuojau po rinkimų žydų atstovas advokatas Ozeris Finkelšteinas mane paklausė:
– Viskas tai viskas, pone daktare, bet pasakyk, kur šiuose skaičiuose yra valdžia?
Ne tik bet kuri politinė partija seime nesudarė daugumos, bet ir atskiros partijų grupės buvo toli nuo vadovaujamo vaidmens. Buvo aišku, kad valdžia tegali būti tiktai koalicinė, ir tai tik koalicijoje su krikščionių demokratų bloku, žinojau, kad dėl aiškių psichologinių priežasčių koalicija su krikščionių demokratų bloku negalima, advokatui O. Finkelšteinui atsakiau:
– Krikščionių demokratų blokas su valstiečiais liaudininkais arba socialdemokratais duos tvirtą valdžią.
Adv. O. Finkelšteinas pagalvojo valandėlę ir sako:
– Taip, aritmetika teisinga, bet krikščionys demokratai neis į jokias koalicijas nei su valstiečiais liaudininkais, nei su socialdemokratais.
Adv. O. Finkelšteinas neklydo. Po šitų rinkimų krikščionys demokratai buvo taip sumišę, nustebę, įtūžę ir nusivylę, kad visos kalbos apie koalicinę valdžią su jais buvo nesėkmingos. Valstiečių liaudininkų vardu krikščionims demokratams pasiūlymus padarė adv. M. Sleževičius. Krikščionys demokratai kategoriškai atsisakė likti pozicijoje ir perėjo į opoziciją. Neliko nieko kito, kaip valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams sudaryti valdžią. Bet šitų dviejų politinių partijų bendras atstovų skaičius seime taip pat nesudarė daugumos. Jos buvo priverstos pasitelkti pagalbon mažumų atstovus. Tačiau viena bėda paprastai būna maža bėda. Mažumos jau buvo pajutusios savo svorį ir tuoj susiblokavo. Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų frakcijos gerai žinojo, jog mažumos už savo paramą reikalaus kompensacijų. Taip pat ir vieni, ir kiti žinojo, kad gali būti atvejų, kada Vyriausybė negalės patenkinti mažumų reikalavimų, o tai jau pavojus, jog šitokia kombinacija ir nepatikima, ir nerimta, ir netvirta. Deja, kitokio pasirinkimo nebuvo, kombinacija su mažumomis buvo neišvengiama.
Respublikos prezidentu seimas išrinko mane, vyriausybę sudaryti pavedžiau valstiečių liaudininkų partijos lyderiui adv. M. Sleževičiui. Vyriausybę sudarant, buvo stengiamasi dėti galimai tvirtesnius pagrindus, bent tokius, koki esamose sąlygose buvo galimi. Tautininkai tuojau po rinkimų pakrypo aiškion opozicijon, tinkamon jų politiniams tikslams realizuoti. Besistengiant surasti galimybių bent dalinai sumažinti mažumų reikšmę seime, buvo nutarta daryti žygių vyriausybėn įtraukti ir tautininkų atstovą. Konkrečiai šnekant, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų frakcijos, gerai išdiskutavusios kažkieno pasiūlymą, nutarė valstybės kontrolės postą atiduoti tautininkų vadui Antanui Smetonai. Atsimenu, socialdemokratų frakcijos atstovas Kipras Bielinis susižavėjo šituo projektu. Jo nuomone, net ir tuo atveju, jei tautininkai įeis vyriausybėn, anksčiau ar vėliau jie bus opozicijoje, ir tikrai būsią gražu, jei opozicija tiesioginiai kontroliuosianti vyriausybę. Bet A. Smetona nuo šio pasiūlymo atsisakė. Jis pareiškė sutinkąs priimti pasiūlymą, tačiau tik tokia sąlyga, jei užsienio reikalų ministerija būsianti atiduota A. Voldemarui. Mano frakcijai šitas A. Smetonos reikalavimas atrodė keistas ir nelogiškas.
Mes nieko neturėjome prieš, jei ir užsienio reikalų ministerija bus atiduota tautininkams, tik atrodė labai nerimta stipriau paremti šį reikalavimą dėl jam labai nepalankios disproporcijos, kada frakcija, teturinti seime tiktai tris atstovus, reikalauja dviejų vietų vyriausybėje. Socialdemokratai griežtai atmetė šį tautininkų reikalavimą, ir taip pastangos turėti tautininkus savo pusėje nuėjo niekais. Šituo reikalu aš pats asmeniškai bandžiau paveikti A. Smetoną, kurio tačiau argumentai mane įtikino, jog reikalas iš tikrųjų nėra toks paprastas. A. Smetona man pareiškė, kad prisibijąs, jog A. Voldemaras, negavęs užsienio reikalų ministerijos, sukelsiąs tautininkų sąjungą prieš jį, o tokiu atveju valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams iš jo dalyvavimo valdžioje nebūsią jokios naudos.