Anima

Vidiniai „turiu“ dažnai susiformuoja kaip gynyba nuo atstūmimo ar ryšio praradimo. Prisitaikant prie kitų išmokstama slopinti pyktį, poreikius ir spontaniškumą, kad būtų šsaugotas santykis. Kai šie griežti vidiniai reikalavimai keičiami į lankstesnius, atsiranda daugiau vidinės laisvės ir autentiškumo. Tai kelias nuo prisitaikymo prie savęs pajautimo ir brandesnio ryšio su kitu.

Pastebima, kad žmonės, patiriantys panikos priepuolius, pasižymi tam tikrais asmenybės bruožais.

Dažnai tai susiję su patirtimis, kuriose emocijos ar poreikiai nebuvo pakankamai priimami, todėl formavosi tendencija juos slopinti – prisitaikyti, vengti klaidų, neišreikšti savęs.

Ilgainiui tai gali virsti neigiamais įsitikinimais apie save, lemti žemą savivertę, nuolatinį kaltės ar gėdos jausmą, sunkumus išreikšti save.

Kartais ši vidinė įtampa pasireiškia per nerimą ar panikos priepuolius.

Santykiuose žmonės dažnai myli vienas kitą, tačiau kalba skirtingomis meilės kalbomis. Kai partneriai pradeda nuoširdžiai ir pagarbiai komunikuoti savo poreikius, smalsiai domėtis vienas kito poreikiais ir sąmoningai mokosi juos atliepti, santykiuose atsiranda daugiau supratimo ir artumo.

Meilė išreiškiama skirtingais būdais. Tai, kas vienam yra aiškus rūpesčio ir artumo ženklas, kitam gali pasirodyti mažai reikšminga arba visai nepastebima. Tai atsitinka, kai žmonės „kalba“ skirtingomis meilės kalbomis ir turi skirtingus meilės prioritetus - būdus, kuriais jie jaučiasi labiausiai mylimi.