Sailing Sparkle

„MĖLYNO HORIZONTO ISTORIJA“
#38 Season is OVER

Season is OVER – arba kaip buriavimas, neburiuojant, gludina mūsų charakterį.
O dabar – apie viską nuo pradžių.
Na ir sutapk taip, kad du kontrolės freak’ai pamilo bures. Prieš 10 metų (kai nusipirkome savo pirmąjį laivelį) dar net neįsivaizdavome, ką tai mums atneš ir kur tai mus nuneš. Buriavimas atrodė kaip pramoga, hobis, adrenalinas, smagus laiko leidimas ant vandens, kuris be galo patinka abiem. Kas gali būti geriau?! O taip – viskas, kas aukšiau išvardinta, tikrai tiesa. Bet yra ir kita šio užsiėmimo pusė, apie kurią plačiai nekalbama. Pilnas „YouTube“ – vaizdų su žydru jūros vandeniu, laimingomis poromis, saulėlydyje keliančiomis šampano taures, visi jauni, seksualūs, sportiškų figūrų ☺️
Prieš 10 metų mes nežinojome, o gal tiesiog nenorėjome tikėti, kad yra ir kita medalio pusė – bus sunku. Realybėje 80 % tikrųjų kruizerių – jau pensininkai, įrudę saulėje, šiek tiek šlubi, su šunimis ar katėmis ant denio, niekur neskubantys žmonės. Kur čia benuskubėsi… Juokiamės kartu stebėdami šį vaizdelį – jiems pagaliau atėjo tas laikas, kai gali pradėti gyventi dėl savęs 😂 Būtų juokinga, jei nebūtų graudu!
Mūsų buriavimas ženkliai skiriasi nuo „tikrųjų“ kruizerių. Pas mus – skrydžiai, bilietai, datos, planai, darbai, rūpesčiai namuose, vaikai, šunys, arkliai ir velnias žino dar kas! Todėl paleisti kontrolę praktiškai neįmanoma.
Buriuojant su visu šiuo „reikalėlių“ bagažu, mažiausias nukrypimas nuo plano kelia stresą, o mūsų buriavimas prilygsta vaikų auginimui – būna dienų, kai pakyli iki dangaus, o kitomis dienomis trenkiesi veidu į bejėgystę. Viena mūsų draugė nuolat kartoja: „Bet niekas nesakė, kad bus lengva“! Žodžiu, buriavimas tikrai ne silpniems 🤣 (ypač turint savo laivą – ir ne tik dėl fizinės būklės).
Šiandien mums jau labai aišku: buriavimas labiausiai moko paleisti kontrolę. (Gal būtų buvę pigiau kokį 100 kartų nusipirkti seminarą apie kontrolės paleidimą, bet jau pasirinkome laivą). Diena iš dienos gauname pamokų: kad taip plaukti, kaip plaukiame mes – negalima. Jei jau padarai skubotą sprendimą – teks suvalgyti visas jo pasekmes. Laivas – ne „Boltas“: negali tik panorėjęs sėsti ir išplaukti. Net mokant didelius pinigus vietiniams meistrams, negali jais visiškai pasikliauti. Palikus laivą remontui ir grįžus namo – rizikuoji vėl pakliūti į nemalonias situacijas. Visą laiką turi būti šalia, o dar geriau – viską daryti pats.
Kaip ten bebūtu, bet kuriuo atveju, privalu turėti išdidžią sumą visiems gedimams apmokėti, o dar svarbiau, tam reikia turėti begalės laiko. Šioje vietoje jau nebedera bilietai, darbai, datos ir kiti į kampą įspraudžiantys faktoriai. Ar norime būti “tikrais” kruizeriais, kai jau gali gyventi dėl savęs??? Vienareikšmiškai ne - nenorim! Reikia gyventi dabar, o ne kažkada ir tai dar vienas faktorius, kuris nelabai dera su mūsų gyvenimo ritmu ir stiliumi.
Kad plaukti į savo svajonę, turi padaryti daug, labai daug dalykų, apie kuriuos mažai kas kalba.
Būsiu atviras: išsklaidžius tą romantišką užsklandą, šiandien buriuotojai man labiau primena šaltkalvius, elektrikus, virvelių pynėjus ar išprotėjusius išradėjus. Sėdi bare, ir kalbos tik apie tai, kaip iš dešimties metų susikaupusio metalo „šiukšlių“ dėžės susikonstruoti ką nors naudingo. Štai tau visa romantika! Laivai dažniau stovi nei plaukia, o jų savininkai – nuolat „projektų“ klampynėse. Skirtumas tik tas, kad vieni turi laiko ir mėgaujasi procesu, o kiti – tokie kaip mes – stresuoja ir visą buriavimo žavesį paverčia nesibaigiančia kančia. Koks atradimas!!! Pasirodo laisvų dienų neturėjimas, taip pat niekaip nedera su mūsų suplanuotu buriavimo planu.
Jau seniai supratome auksinę taisyklę: buriuojant galima pasirinkti tik vieną dalyką – arba laiką (kada susitinkam, bet neaišku kur), arba vietą (bet neaišku kada). Abu iškart – neveikia. Jei bandysi – degsi savo pačių lūkesčių pragare. Ir taip – lipame ant to paties grėblio vėl ir vėl!
Blogiausias dalykas tai, kai susiplanuoji kelione, o vėliau turi susitaikyti ir priimti tai, kad nusivili pats, o dar blogiau - nuvili ir kitus žmones, kurie matė tuos „YouTube“ filmukus, laukė savo išsvajotų atostogų, bet deja aplankė negailestingas gyvenimas, ir pagrindiniai šio chaoso dirigentai esame mes. Taip atsitiko mums ir šį kartą.

Suplanavom komercinę kelionę. Dėkui mūsų sekėjams - suformavom net 3 įgulas po vieną į savaitę! Savo kranto gyvenimą kažkaip susidėliojome, buriavimo grafiką suplanavome taip pat. Viskas “sugulė” gan tampriai, bet įspūdingai bei labai įdomiai. Paruošėm svečiams daug staigmenų, mokymų ir kitų buriuotojiškų pramogų. Vykom į kelionę su nerimu. Pirmiausia - neturėjom tvirto aiškumo ar spės mums sutvarkyti laivą, kurį palikom “aplopytą”, bet tikrai jau nesutvarkytą iki tokio lygio, kaip turėtų būti (nu pagal mus, kur viskas turi veikti 100%) Antra, plaukimas vyks su svetimais ir visiškai nepažįstamais žmonėmis, taip mes plauksime pirmą kartą. Žodžiu - nežinomybės daugiau nei aiškumo, o dar šalia ir prognozės, kurios grasina +40 laipsnių karščius, o paskui ir 40+ mazgų stiprumo vėjus į nosį!
Pasiruošėm ir blogiems orams, suplanavom įlankas, kuriose slėpsimes ir sudėjome visas pastangas, kad mūsų suplanuotos kelionės pavyktų.
Atskridome. Ateinam į laivą - o Dievai!! Čia kas buvo?! Totalus sprogimas viduje (meistrai išardė, bet pamiršo surinkti laivo dalis, ar kaip?) Toks jausmas, kad jie specialiai bandė trypti su pačiais purviniausiais batais ant balto denio ir viduje, o kad būtų padaryta daugiau žalos, šiam darbui pasikvietė ir nemažą kiekį draugų! 🙈 Rankos nusviro, veidai ištįso, o bet tačiau nepamirštam - rytoj pas mus atvažiuoja pirmieji svečiai! Apėjus laivą, akivaizdžiai matėsi nebaigti darbai (kuriuos prašėme sutvarkyti prieš tris savaites), visur palikti meistrų daiktai, vandens gertuvės, peiliai, atsuktuvai… Mūsų streso daviklių rodyklės pakilo į raudoną zoną!!! Priėmėm sprendimą - panikuosime ir stipriai trepsėsim po laivą rytoj, o dabar, po ilgos kelionės einam liules. Rytas už vakarą protingesnis!

Ryte Kristina laivą sutvarkė ir atstatė į gamyklinius parametrus - pagaliau pasijaučiu kaip savo namuose. O aš visomis išgalėmis dar bandžiau aiškintis su meistrais gražiuoju. Kaip suprasti, kodėl jie nebaigė darbų? Kas vyko laive kol mūsų nebuvo, kodėl jis paliktas toks baisus?
Atplaukus į Prancūziją, radau laive sūraus vandens. Tie patys meistrai nustatė, kad vandenį praleidžia viena iš tualeto tarpinių ir žadėjo, kol manes nebus, ją pakeisti. Tai, kaip galvojat ar tai įvyko? Ryte pradaręs grindeles radau tą pačią problemą🙁.
⁃ Kodėl nepakeitėt tarpinės???!!! Klausiu jau pakeltu tonu.
⁃ Pažiūrėjome ir paaiškėjo, kad ne tarpinė leidžia, tai mes dar bandėm ieškoti iš kur bėga, bet neradom. Daugiau nežinojom ką daryti, todėl palikom “išdrąskytą” laivą ir laukiam Jūsų Mindaugai!
⁃ Ne, nu jūs rimtai?!!!, nėra telefono, nėra el.pašto??? Kodėl nepranešėt?
Uždavinėju visus šiuos klausimus, o jie ką, žiūri į akis ir tik gūžčioja pečiais...
Mums išplaukti ryt reikia, atvyksta svečiai, kodėl jūs taip… Visiškai nusivylęs, šutinu į laivą ir su Kristina pradėdame ieškoti vandens patekimo vietos. Aš semiu, Kristina valo ir sausina, atrodėme tartum kokie pėdsekiai, iki pusės sulindę į laivo rundukus 🤣Vis tiek mes žiauriai kieti!!! Netruko nei pusvalandis ir mes jau tiksliai žinojome vietą, iš kur į laivo vidų teka sūrus vanduo! Gera žinia, kad radom, bloga žinia, kad jis velnias teka iš laivo struktūros! Skylės nėra, o laivo struktūra “verkia”. Po visų pastangų, ilgų laivo brėžinių studijų ir net skambučių buvusiam laivo savininkui imamės paskutinio “kozerio”! Paskutinė viltis - skambutis “Amel” techniniam “guru”, kuris mums visiškai netikėtai pakelia ragelį (nors ponas prancūzas į paklausimus atsakinėja tik per 72 val.). Jis išanalizavęs problemą pateikia sprendimą: - tikrinkit greičio sensorinį matuoklį, kuris yra laivo dugne. O labas!, tai kaip jį patikrinti? Reikia iškelti laivą!!! 100% garantijos jis mums nedavė, todėl mūsų galvoje sukosi dar pilna visokių negerų minčių, gal kylio tvirtinimas? O gal realiai struktūriniai laivo korpuso pažeidimai? Galvoti gali daug ir ilgai, bet laiko tai nebėra visiškai! Patikrinam kylio varžtus, dar kartą išlandžiojam ir išglostėm laivo dugną ir neradus nieko kito, liko pasitikėti pasaulinio lygio Amel techniniu patarėju. Du viename - atsakymą, iš kur pakliūna vanduo į laivo vidų galimai turim, bet priežasties pašalinti greitu metu negalime.

Abu pasitariam ir priimam sprendimą - su tokiu laivu tikrai neplauksim, nebet mūsų meistrai uždėtų iš vidaus naujus stiklo pluošto audinius, viską suklijuotų ir mes paros bėgyje nematytume vandens viduje. Prie visų bėdų, prisideda ir orų prognozė nutapyta purpurine ir violetine spalvomis, kas matyt nepadėtų, o labiau pakenktų esamam gedimui.
Šiandien vanduo kaupiasi tik stiklinė į valandą, o išplaukus į labai neramią jūrą, padaužius laivo priekį į bangas, gali būti ir kitaip. Sakyčiau, net labai tikėtina, kad būtų ženkliai blogiau. Galvoje nebėra kitų opcijų, net nenorime galvoti apie kitokį scenarijų – nerizikuosime!
“Neskanus” spendimas, bet geriau atvirai ir tiesiai šviesiai papasakoti situaciją savo svečiams ir susitaikyti su visomis šio sprendimo pasekmėmis. Tikriausiai mus palaikys nelabai normaliais, bet šioje vietoje, juokauti tikrai negalima.
Svečiams norime dovanoti atostogas, o ne kritinių situacijų sprendimus ir stresą. O ir patiems būti nuolatinėje įtampoje nėra sprendimas.
Na ką - “panda” kaupkis ir kaip sakant - skambinam atvykstantiems svečiams, kurie jau turėjo ryte pajudėti iš Ispanijos pas mus su pilna mašina provizijos! Neįsivaizduojamai nefaina ir nepatogu, bet geriau pasirenkame tiesos kelią. Susiskambinam, papasakojam visą istoriją, o taip pat perspėjame apie ateinantį didelį vėją. Mantas ir Agnė išklauso mūsų bėdas ir sako : - na vistiek mums atostogos jau suplanuotos, judam pas jus, susitiksim ir pasitarsim ką darom toliau. Liux, tokiu atveju akimirksniu burbuliukai (kurie buvo suplanuoti svečių sutiktuvėms) keliauja į šaldytuvą ir mes jau laukiam svečių!!! Kol Agnė su Mantu keliauja pas mus, mes taip pat paskambinam ir kitom suplanuotom įgulom ir “kanselinam” visas ateities keliones. Šudūva 3000.
Vakaras nuostabus - susitikome svetimi, išsiskyrėme bičiuliais! Nors mūsų bendrų atostogų planą išmetėme į šiukšlių dėžę, bet prie gardžios prancūziškos vakarienės susipažinom, dalinomės istorijomis apie buriavimą (o jie pasirodo taip pat patyrę nuotykių bele kiek:)) ir godžiai gėrėm vienas kito gyvenimo istorijas. Kaip reta, netikėtai pasitaikė labai šilti ir malonūs žmonės. Pažintis su jais mus praturtino, išmokom, kad į Lietuvą iš Amerikos galima skristi per Singapūrą🤣
Pusryčiaudami sutarėme, kad tikrai dar pasimatysime ir suplauksime kartu, kai problemos bus pašalintos!
Kitą rytą, išlydėjus svečius blaškėmes tarp meistrų, kurie nuolat užsiėmę dvi savaites į priekį ir tarp marinos ofiso, kuris organizuoja laivų priėmimą ir iškėlimą. Šie ne mažiau užsiėmę ir taip pat turi dviem savaitėm užpildytą grafiką. Iš nevilties, su Kristina pradėjom net juokauti, jog skęstančių gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, o mano kiekvieno ryto posakis: einu “paverkti” į kapitoneriją, gal mus kažkur įspraus, tapo mūsų rytiniu pasisveikinimu😂
Vieną stebuklingą rytą, tik pramerkus akis, išgirdom kažką rėkaujantį ant pantono, o išlindę pamatėm stipriai “suplukusį” ir panikos apimtą žmogelį. Žiūrim mes į jį, o jis uždusęs taria:
⁃ Girdėjau jūs irgi skęstat?
⁃ Biški atsakau 🙂
⁃ Kiek? klausia su viltim akyse?
⁃ ±5-6 litrai per dieną, atsakau.
⁃ O!!!! tai mums blogiau…. kibiras per valandą!!!!
⁃ Ką darysit??? Klausiu jo, su gilia užuojauta.
⁃ “Meldžiam” merginų marinos ofise, kad mus keltų be grafiko!!!!
⁃ Gal kuo galiu padėt? (Nors žinau, kad čia tik mandagumo ir palaikymo klausimas)
⁃ Ačiū, tvarkomės - aš ne vienas! Mus prieš valandą nuleido į vandenį. Išplaukėm ir supratom, kad skęstam!
Palinkėjom sėkmės ir nulydėjom vargšelį akimis. Negaliu pasakyti, kad mums palengvėjo, bet sutikti tokios pat situacijos “brolį” buvo malonu - kas geriau supras skęstantį, jie ne skęstantis 🙈
Už gero pusvalandžio pamatėm, kaip mūsų sutiktas kapitonas įvairuoja savo skęstantį laivą į pakėlimo doką. Pribėgau padėti, nes prognozuotas stiprus vėjas jau įsisautėjo ir laivą stipriai spaudė prie betoninės sienos.
Kapitonas atrodė tarsi išspausta citrina – peršlapęs, pavargęs, bet vis dar laikantis šypseną. Padėjau pririšti jo laivą prie krano dokinės sienos, kol marina pradėjo kėlimo operaciją. Stebėdamas visą šį veiksmą, jaučiausi tartum klubo “Skęstančiųjų Draugija” nariai – tokie, kur vietoj herbo turėtų turėti kibirą, semtuvą ir silikoninį sandariklį. Tuo metu viskas aplink atrodė kaip iš absurdiškos realybės šou serijos: ir laivai, ir žmonės, ir meistrai, ir marina - visi skendi savo chaose.
Iškėlus laivą, stebint dirbantiems marinos darbuotojams, prisėlinau prie laivo kapitono ir specialiai garsiai užklausiau ar rado, per kur bėga vanduo?! Paskui jį pasveikinau, jog jam jau turėtų būti ramiau ir laivas pagaliau saugus. Tuo pat pasiguodžiau, kad mums ne taip gerai sekasi. Mūsų pokalbį nugirdo augolotas krano vairuotojas, suraukęs antakius išlindęs iš krano kabinos sumurmėjo:
⁃ Jūs čia tas “Queen”? Kur irgi skęstat?
⁃ Jo!!! mes dar laukiam “valdžios” patvirtinimo, kada čia galim išsikelt!
⁃ Ilgai lauksit! Su kreiva šypsena atsako kranistas! Ir pakviečia mane į savo modulinį ofisiuką.
Pasirodo jis kažkoks iškėlinėjimo viršininkas ar panašiai. Peržiūrėję jo darbo grafiką abu suprantame, kad realiai, artimiausiomis dienomis, laiko nėra visai. Susižiūrim abu, aš matyt į jį jau žiūriu “Šreko” kačiuko gailiomis akimis ir mano naujas draugas tarė:
⁃ dabar šis “skenduolis”, paskui dar vienas laivas, kuris atplaukia pagal grafiką, o paskui tu! Tik greitai ir nemiegam!
⁃ Merci beaucoup (ačiū labai)!!!
Bėgu į laivą tvarkytis, atjunginėt vandenį, elektrą, užmetu akį į vėjo kryptį, švartovus ir visą kitą, ko reikia saugiam išplaukimui iš marinos.
Nuo pantono jau visa gerkle rėkiu - Kristina, ruošiamės, išplaukiam!!!!
Gero pusvalandžio bėgyje, mes jau manevravome į siaurą betoninį doką laivo iškėlimui.
Kai mūsų “Karalienė” pamažu kilo iš vandens, o nuo jos korpuso varvėjo jūros ašaros, mes stovėjom tyliai. Kristina švelniai laikė mane už rankos ir prašė nelįsti po laivu. Mano galvoje, visi garsai aplink kažkaip nutilo, liko tik vėjo švilpimas ir mūsų pačių kvėpavimas. Laivas, mūsų didžiausias mokytojas – kilo aukštyn.
Ir, žinot ką? Ta diena atnešė ne tik nerimą ir begalinį stresą, bet ir palengvėjimą. Nes viską matant atvirai, plika akim, tampa lengviau – nebėra spėliojimų, tik tiesa ir konkretūs sprendimai. Iššūkiai buvo dideli, bet mes vis dar čia, vis dar kartu, vis dar buriuotojai – gal labiau tokie techniniai, gal labiau “subraižyti” ir “sudaužyti” tikro buriuotojiško gyvenimo, bet nuoširdūs ir tikri.

The End, išnaudotos tikriausiai visos mūsų “gyvybės”! Mes krante, kelionės atsideda neprognozuojamam laikui. “Guru” spėjimas tikrai pasitvirimo, vanduo tekėjo per greičio sensorių. Buvęs laivo savininkas matyt jį sutraiškė su krano pakėlimo diržais, o sutvarkė paprastuoju būdu - kažkokiu “plastelinu” ar kitokiu “šu---u” ir šį meno kūrinį užtepė laivo dugno dažais!!! Tokie tai reikaliukai, gerai, kad neplaukėm, nes visas šis “kūrinys” realiai galėjo visiškai atsiklijuoti ir jau tada tikriausiai būtume galėję maudytis neišlipant iš laivo.
Viską sutvarkyti užtruks mėnesį ar daugiau - mes nežinom. Reikia rasti sprendimus, kaip tvarkyti esamą gedimą, atsisiųsti naują greičio sensorių, o prancūzai kaip žinia dirba lėtai. Kaip ten benutiktų visu vidumi jaučiame, kad sezonas baigtas!
Važiuojame namo nukabinę nosis. Gaila laiko, gaila pakviestų žmonių ir gaila savęs. Ko galime pasimokyti iš esamos situacijos? Buriavimas neburiuojant – tai mokykla. Tai ne šampanas saulėlydyje, o gyvenimas su kibiru rankoj ir šypsena veide, to taip pat reikia išmokti. Tai žinojimas, kad stiprūs žmonės nesusiformuoja, kai viskas lengva – jie užauga per sūrią druską, šaltą vėją ir atsukto varžto traškesį. Ši istorija – ne tik apie neivykusį plaukimą, o apie vidinį plaukimą į gilesnį save. Apie tai, kad plaukti galima ir stovint, kai laivas pakibęs ore!

Tai kaip čia viskas baigsis su tais remontais? Ar dar spėsime šiais metais nusileisti laivą ir pagaliau pamatyti Prancūzijos Rivjeros grožį? Ar perderinsime grafiką su savo naujais draugais? Viskas ir dar daugiau tęsinyje jau greit!